Lietuvoje duona vartojama nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Lietuviai jau nuo senų laikų mylėjo, gerbė duoną, ir net stebuklingų galių jai suteikdavo, ir kepdavo ją namuose - iš pradžių kelias dienas brandindavo drobule pridengtuose mediniuose kubiluose, saugodavo, formuodavo ir šaudavo į krosnį. O tada, po namus pasklisdavo nuostabiai gardus ruginės duonelės aromatas, sušaukdavęs visus šeimos narius prie stalo.

     Duona lydėdavo kalendorines ir šeimos apeigas - aukodavo ją dievams. Ji buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Duona - vienas svarbiausių maisto produktų. Dažniausiai kepama iš raugintos ar neraugintos ruginių arba kvietinių miltų tešlos. Pagrindinė sudedamoji dalis - grūdo produktai, aprūpinantys mūsų organizmą energija, angliavandeniais, skaidulomis, mineralinėmis medžiagomis.

Duona - tai niekada nenusibostanti ir niekuo nepakeičiamas maisto produktas.

Šventoji duona

Retai pas mus kvepėdavo ragaišis,
Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma.
Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius
Į pečių malkas kraudavo mama, -

Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos.
Duonelė, ji sakydavo, šventa!
Ne veltui, pirmą kepalą pašovus,
Žegnodavo jį drebančia ranka.

O kai lig soties duonos prižiaumoji,
Tai ir į aslą nukrenta pluta.
Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:
- Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji - šventa.

Justinas Marcinkevičius